Rugpjūčio 3 – 14 dienomis keturi mūsų jaunieji parapijiečiai Agnė, Arminas, Viktorija ir Agota vyko pastiprinti dvasios ir praplėsti akių ganyklų į žymųjį Taizé kaimelį, esantį Prancūzijoje. Visos kelionės metu jaunieji piligrimai taip pat aplankė Prahos bei Berlyno miestus. Išsamesnėmis kelionės detalėmis žemiau dalinasi Agota ir Arminas.
”Jei paprašytų manęs apibūdint Taizè vienu žodžiu, tai tikriausiai būtų – RAMYBĖ. Tik atvažiavus po tikrai ilgos ir bemiegės kelionės autobusu, pamačius 4 tūkstančius žmonių aplinkui, pirma mintis – “kaip reikės iškęsti savaite?” Tačiau po pirmųjų vakarinių pamaldų greitai teko pakeisti nuomonę. Likau nustebinta, kai tokia didelė minia staiga nutilo, ir visi kartu giedojo (nors jiems visiškai nežinoma kalba). Kas labiausiai pakerėjo mane, tai paprastumas. Visa buitis yra labai minimali : dušai – kuriuose bėga tik karštas arba iš vis dingsta vanduo, maistas – kurio išvaizda ar skonis tikrai ne kiekvienam priimtina. Dar daugumai kėlė sunkumų, jog nėra interneto. Bet tai leido labiau susitelkti į save ir supančius žmones.” – Agota
”Šis Taizė laikas buvo iššūkių ir išbandymų laikas, per trumpą laiką turėjau atsakyti į visus savo užduotus klausimus į kuriuos pusė negalėjau atsakyti. Pagrindinis dalykas dėl ko čia važiavau tai buvo poilsis, kurį tikrai atradau su kaupu. Iš pradžių labai abejojau ar važiuoti, bet negaliu dar patikėti, kad tai pasiteisino, nuostabus laikas ne tik pailsėti bet ir susipažinti su kitų tautybių žmonėmis ir išmokti ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai ar ispaniškai. Aplankę Lenkiją, Čekiją, Vokietiją ir galiausiai atvažiavę į Prancūzija nustebino ne tik gamtos vaizdas, bet ir piligrimų pasitikimas. Pirmoji diena buvo įsikūrimo ir susipažinimo diena, dėl maisto turiu pasiginčyti, jis nebuvo kaip penkių žvaigždučių viešbutyje, bet ne dėl jo čia atvažiavau. Nuo pirmadienio iki penktadienio buvo ta pati rutina ir programa. 7.30 Šv. Mišios, nustebino mane tas, kad ir ketvirtadienį buvo lietuvių kalbos Šv. Mišių auka. Po Mišių buvo rytinės pamaldos kuriose meldėmės už pasaulio taiką. Po jų sekė pusryčiai, jie buvo kiekvieną dieną vienodi tai duodavo kakavos indelyje, keli gabaliukai šokolado, batono ir pakelis sviesto. Po pusryčių buvo biblijos apmąstymas, po kurio reikėdavo eiti į grupeles ir aptarinėti klausimus. Grupelė buvo labai nuostabi, tu tik lauki kada vėl ateis kita diena, kad vėl galėsiu susitikti ir aptarinėti klausimus. Grupelėje buvo keturi lietuviai, dvi italės, dvi vokietės ir viena švedė. Jie buvo nuostabūs grupelės nariai! Po grupelių pasidalinimus, sekė vidudienio malda, pasimeldę kibome į pietus! Po gardžių ir skanių pietų kibome į darbus, vieni rinko šiukšles kiti plovė indus po pietų vaišių, o kiti kaip aš giedame chore. Po darbų ir karštos dienos yra ir arbatos pertraukėle. Po jos sekė ir žadėtasis poilsis per jį galėjome nueiti į „Tylos parkelį“ kur galėdavai netrukdomai ilsėtis, melstis ar šiaip pagulėti. Po laisvo laiko kibome į vakarienę! Po jos turėjome vakarinė maldą, penktadienį per vakarinę maldą turėjome labai gražų maldos laiką su žvakėmis. Ir kitas dalykas kur mane nustebino, tai šeštadienį turėjome irgi naktines pamaldas kuriame buvo atneštas kryžius ir galėjai ant to kryžiaus padėti galvą ir 2 minutes pasimelsti. Tikrai buvo labai geras laikas jeigu būtų galimybę važiuoti ir kitais metais tai su mielu noru aš važiuočiau! Tai pat kviečiu jaunimą nedvejoti ir leistis į šią kelionę, nes tokių progų pasitaiko ne kiekvieną dieną! Noriu padėkoti savo parapijietėm merginom Agnei, Agotai ir Viktorijai kurios nepabūgo ir važiavo, nes jaunimas mūsų viltis ir ateitis. Dar norėčiau labai padėkoti organizatorei Monikai kuri organizavo ir su dideliu džiaugsmu vedė mūsų kelionę.” – Arminas
