Smėlynės g. 10A
LT–35143 Panevėžys
Raštinės tel. (8 45) 46 39 60

Parapijos istorija

1507 m. Nevėžio dešiniajame krante pastatyta pirmoji Panevėžio bažnyčia, įkurta Panevėžio Senamiesčio filija, priklausiusi Ramygalos parapijai.
Bažnyčia buvo nedidelė, medinė, dengta lentomis, su bokšteliu ir 3 varpais, turėjo 3 altorius. Netoli bažnyčios pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, įrengta smūklė, pirtis ir bravoras.
1528 m. nutarta įsteigtiparapijinę mokyklą, ji minima ir 1775 m. (1789 m. neveikė)

Savarankiška parapija įsteigta apie 1568 m. 1601 m. bažnyčia jau buvo supuvusi, bažnyčios trobesiai – sunykę. 1629 m. Upytės seniūnas Jeronimas Valavičius skundėsi Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigmantui Vazai, kad bažnyčios nėra ir prašė padėti ją pastatyti. Tais pačiais metais bažnyčiai skirti Šilagalio valsčiaus Staniūnų, Stetiškių, Palaukupių (Daukniūnų) dvarai su žmonėmis ir turtu.

1629-1631 m. klebonas Jurgis Tiškevičius pastatė naują medinę bažnyčią, turėjusią 3 altorius. Bažnyčiai priklausė 27 valakai ir 19 margų žemės. 1636 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza įrengęs prie Vilniaus katedros Šv.Kazimiero koplyčią, paskyrė jai Panevėžio Senamiesčio ir Ramygalos dvarus. Nuo tada Panevėžio ir Ramygalos klebonais buvo Šv.Kazimiero koplyčios klebonai, o Panevėžyje ir Ramygaloje buvo tik jų viceklebonai.
1655 m. bažnyčia buvo gerokai apgriauta: sulaužyti altoriai, išlaužtos grindys, išdaužyti langai, išnešioti paveikslai. Bažnyčia kurį laiką buvo paversta kareivinėmis, o kiek vėliau – ligonine. Apie 1780 m. bažnyčia buvo sunykusi, sudegusi. 1781 m. Vilniaus kapitulos kanauninkas Mikalojus Tiškevičius Nevėžio dešiniajame krante, netoli Naujojo Panevėžio, pastatė naują medinę bažnyčią į kurią perkėlė parapiją iš Senojo Panevėžio. Bažnyčia turėjo 5 altorius, 14 registrų vargonus. Viceklebonas Pranciškus Čiotkevičius pastatė mūrinę 2 aukštų varpinę, kurioje kabėjo 3 varpai.
Bažnyčiai buvo palikta 15 valakų ir 28 margai žemės. Uždarius pijorų bažnyčią miesto centre, parapijinė bažnyčia padidinta priestatais iš šiaurės ir pietų.

1860 m. pradėta rūpintis naujos mūrinės bažnyčios statyba. Vidaus reikalų ministras 1862 m. patvirtino sklypą. Buvo surinkta apie 10 000 rublių, privežta akmenų. Šiaulių matininkas Preisas 1863 m. suprojektavo mūrinę bažnyčią. Prasidėjus sukilimui, klebonas Liudvikas Montvydas 1863 m. buvo apkaltintas politine neištikimybe ir vėliau ištremtas į Sibirą (vėliau 1871 m grįžo į Kuršą). Bažnyčios statybai surinkti pinigai buvo konfiskuoti. 1866 m. įsakyta iš miesto išvežti bažnyčiai skirtus akmenis. Sklypas parduotas, pinigai atiduoti realinei mokyklai. 1870 m. vėl prašyta leisti statyti mūrinę bažnyčią. Valdžia leido remontuoti senąją bažnyčią, o caras sutiko grąžinti konfiskuotus, bažnyčios statybai skirtus pinigus. 1875 m. užsakytas naujas parapijinės bažnyčios projektas. 1876 m. valdžia leido pradėti statybas senosios bažnyčios žemėse (kurios sąmatinė vertę – 42 297 rubliai).

Klebono Mykolo Chodoravičiaus rūpesčiu, 1877 – 1885 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia. 1887 m. įrengti 23 registrų vargonai. Vietoje laikino altoriaus 1894 m. įrengtas naujas. 1898 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Gasparas Girtautas. Klebono Juozapo Stakausko iniciatyva 1912 m. bažnyčia išdažyta. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 4 varpai. 1944 m. bažnyčia buvo apniokota. Po karo ją suremontavo kanaunininkas Vladas Butvila, prelato Jono Grabio rūpesčiu įsigyti 3 varpai. Prelatas Kazimieras Dulksnys 1957 m.  areštuotas ir nuteistas 3 metams pataisos darbų ir 3 metus tremties. Nuo 1970 m. klebonavo monsinjoras Jonas Juodelis. Jis pastatė kleboniją.