Smėlynės g. 10A
LT–35143 Panevėžys
Raštinės tel. (8 45) 46 39 60

Atgailos sakramentas

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“
Šio sakramento pavadinimai:
Jis vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti, atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę.
Jis vadinamas atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.
Jis vadinamas atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia „atleidimą ir ramybę“.
Jis vadinamas ir sutaikinimo sakramentu, nes nusidėjėliui dovanoja sutaikinančią Dievo meilę: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Kas gyvena gailestinga Dievo meile, tas yra pasirengęs atsiliepti į Viešpaties raginimą: „Eik pirmiau susitaikinti su broliu“ (Mt 5, 24).
II. Kodėl reikia Sutaikinimo sakramento po krikšto?
„Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). Reikia gerai įsisąmoninti, kokią didelę dovaną Dievas mums suteikė įkrikščioninimo sakramentuose, kad suprastume, kaip neleistina yra nuodėmė tiems, kurie apsivilko Kristumi. Bet šv. apaštalas Jonas primena: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos“. Pats Viešpats mokė mus melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ , susiedamas mūsų nuodėmių atleidimą su tuo, kaip mes patys vieni kitiems atleidžiame kaltes.
 Atsivertimas į Kristų, atgimimas per Krikštą, Šventosios Dvasios dovana, Kristaus Kūnas ir Kraujas, mums duotas kaip maistas, – visa tai tam, kad būtume „šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ , kaip ir pati Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, kurią Jis sau padarė „šventą ir nesuteptą“. Vis dėlto įvedant į krikščionybę gautas naujasis gyvenimas nepanaikina žmogaus prigimties trapumo ir silpnumo nei polinkio nusidėti, kurį tradicija vadina geismingumu; jis išlieka pakrikštytuose žmonėse, kad jie, Kristaus malonės padedami, išmėgintų save krikščioniškojo gyvenimo kovoje. Tai atsivertimo kova siekiant šventumo ir amžinojo gyvenimo, į kuriuos Viešpats mus nuolat kviečia.